[Lotyniškas pavadinimas] Rhodiola Rosea

[Augalų šaltinis] Kinija

[Techniniai duomenys] Salidrozidai: 1–5 %

Rosavinas: 3% HPLC

[Išvaizda] Rudi smulkūs milteliai

[Naudota augalo dalis] Šaknis

[Dalelių dydis] 80 Mesh

[Džiovinimo nuostoliai] ≤5,0 %

[Sunkusis metalas] ≤10 PPM

[Sandėliavimas] Laikyti vėsioje ir sausoje vietoje, atokiai nuo tiesioginės šviesos ir karščio.

[Paketas] Supakuota į popierinius būgnus ir du plastikinius maišelius viduje.

[Kas yra Rhodiola Rosea]

Rhodiola Rosea (taip pat žinomas kaip arktinė arba auksinė šaknis) yra Crassulaceae šeimos, augalų šeimos, kilusios iš Rytų Sibiro arktinių regionų, atstovas. Rhodiola rosea yra plačiai paplitusi Arkties ir kalnuotuose regionuose visoje Europoje ir Azijoje. Jis auga 11 000–18 000 pėdų aukštyje virš jūros lygio.

Yra daugybė tyrimų su gyvūnais ir mėgintuvėliuose, rodančių, kad rodiola turi stimuliuojantį ir raminamąjį poveikį centrinei nervų sistemai; didinti fizinę ištvermę; gerina skydliaukės, užkrūčio liaukos ir antinksčių funkciją; saugo nervų sistemą, širdį ir kepenis; ir turi antioksidacinių bei priešvėžinių savybių.

[Funkcija]

1 Stiprinti imunitetą ir lėtinti senėjimą;

2 Atsparumas spinduliuotei ir augliui;

3 Reguliuoja nervų sistemą ir medžiagų apykaitą, efektyviai riboja melancholijos jausmą ir nuotaiką bei skatina psichinę būklę;

4 Apsauga širdies ir kraujagyslių, plečiasi vainikinių arterijų, vainikinių arterijų aterosklerozės ir aritmijos prevencija.

Stevijos nauda ir žala.
Šimtmečius dabartinės Brazilijos ir Paragvajaus teritorijos indėnai gvaraniai savo maiste naudojo kai kurias stevijos rūšis, ypač Stevia rebaudiana, kurią jie vadino ka'a he'ê ("saldžia žole") kaip saldiklį mate ir kitose gydomosiose arbatose. , skirtas rėmeniui ir kitoms ligoms gydyti. Pastaruoju metu stevija kaip saldiklis sulaukė iš naujo dėmesio dėl padidėjusių mažai angliavandenių ir mažai cukraus turinčių dietų poreikių. Japonijoje jis plačiai naudojamas kaip saldiklis, o JAV ir Kanadoje – kaip maisto priedas. Medicininiai tyrimai taip pat parodė gerus rezultatus naudojant steviją nutukimui ir hipertenzijai gydyti.

1931 metais prancūzų chemikai M. Bridel ir R. Lavieille iš stevijos išskyrė glikozidus, kurie suteikia stevijai saldų skonį. Paaiškėjo, kad ekstraktai, vadinami steviozidais ir rebaudiozidais, yra 250–300 kartų saldesni už sacharozę. Stevijos saldumo pojūtis atsiranda lėčiau nei įprastas cukrus, tačiau išlieka ilgiau. Tačiau, ypač esant didelėms koncentracijoms, jis gali turėti kartaus poskonio arba saldymedžio likučių. Stevija nedaro didelės įtakos gliukozės kiekiui kraujyje ir dėl šios priežasties yra skirta sergantiems cukriniu diabetu ir laikantis kitų angliavandenių dietų.

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje japonai pradėjo auginti steviją kaip alternatyvą dirbtiniams saldikliams, tokiems kaip ciklamatas ir sacharinas, kuriuose, kaip įtariama, yra kancerogenų. Kaip saldikliai dažniausiai naudojami augalo lapai, jų vandeninis ekstraktas ir izoliuoti steviozidai. Komercinis stevijos naudojimas Japonijoje tęsiamas nuo 1977 m., ji naudojama maisto produktuose, gaiviuosiuose gėrimuose ir stalo pavidalu. 40% visos stevijos rinkos yra Japonijoje – daugiau nei bet kur kitur.

Šiandien stevija auginama ir plačiai naudojama maisto produktuose Rytų Azijoje, įskaitant Kiniją (nuo 1984 m.), Korėją, Taivaną, Tailandą ir Malaiziją; taip pat galima rasti Sent Kitse ir Nevyje, Pietų Amerikoje (Brazilijoje, Paragvajuje ir Urugvajuje), Izraelyje, Ukrainoje ir pietų Rusijoje. Kinija yra didžiausia stevijos ekstrakto – steviozido – eksportuotoja.

1985 m. buvo paskelbtas mokslinis tyrimas, kuriame teigiama, kad steviolis (pramoninis išvestinis steviosidų ir rebaudiozidų, dviejų stevijos komponentų, pavadinimas) yra mutagenas (tai yra mutacijas sukeliantis agentas) ir dėl to kancerogenas. Išvada padaryta remiantis laboratorinių žiurkių kepenų tyrimu. Tačiau šis tyrimas buvo kritikuojamas dėl to, kad procedūra buvo atlikta taip, kad net distiliuotas vanduo atrodytų mutageniškas. Tolesni tyrimai parodė prieštaringus rezultatus: kai kurie eksperimentai su gyvūnais parodė ekstrakto toksiškumą ir neigiamą poveikį, pagal kurį stevija buvo nustatyta kaip silpnas mutagenas; o kiti eksperimentai parodė, kad tai yra saugus produktas. Nors neseniai atliktas mokslinis darbas padarė įtikinamą išvadą, kad stevija yra saugi, JAV maisto ir vaistų saugos agentūros (daugiausia Maisto ir vaistų administracija arba FDA) išreiškė susirūpinimą dėl stevijos toksiškumo, nes nėra galutinių tyrimų išvadų.

2006 m. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) atliko išsamų naujausių steviozido ir steviolio eksperimentinių tyrimų su gyvūnais ir žmonėmis vertinimą ir padarė išvadą: „steviozidai ir rebaudiozidai A nėra genotoksiški in vitro ir in vivo, steviolio ir kai kurių jo oksidacinių medžiagų genotoksiškumas. dariniai, išreikšti laboratorinėmis sąlygomis, nebuvo aptikti natūraliomis sąlygomis" (angl. "steviosidas ir rebaudiosidas A nėra genotoksiški in vitro arba in vivo ir kad steviolio ir kai kurių jo oksidacinių darinių genotoksiškumas in vitro nėra išreikštas in vivo" ). Ataskaitoje taip pat nerasta kancerogeniškumo įrodymų. Ataskaitoje taip pat teigiama: „steviosidas parodė tam tikrą farmakologinį poveikį pacientams, sergantiems hipertenzija arba 2 tipo cukriniu diabetu“, ir teigiama, kad tolesni tyrimai turėtų nustatyti tinkamą medžiagos dozę.

Remiantis svetaine: https://www.neboleem.net/stevija.php

Kelios institucijos patvirtino Stevijos saugumą, įskaitant JAV maisto ir vaistų administraciją (FDA), Europos maisto saugos tarnybą (EFSA), Kanados sveikatą ir Jungtinių Tautų/Pasaulio sveikatos organizacijos jungtinę maisto ir žemės ūkio organizaciją Maisto ekspertų komitetas. Priedai (JECFA). Sužinokite daugiau www.steviabenefits.org.